Parašė pokemonu_karalius· 2010 Lie. 10 22:07:23
#1
Nežinau kaip jums, tačiau man dar mokykloje skaitant Lietuvos istoriją, apie įvairius mūšius, didžius karių skaitlingumu ir ypač - drąsa, sukeldavo malonius šiurpulius, nueinančius per visą kūną. O visos tos iš lūpų pasakotos istorijos, kaip antai: Vytauto Didžiojo kardas svėręs kaip geras bulvių maišas, ar, tie patys narsieji lietuviai, mūšiuose krapštę kryžiuočius iš jų šarvų, kaip sardines iš skardinių, mušę juos kuokom, kaip tuščius bliūdus šaukštais ? Jūs pagalvokit kokius priešus mes esame atlaikę ? Tie patys kryžiuočiai visą Europą pavergę, nesugebėjo Lietuvos prigniaužt ? O kas išgelbėjo Europą nuo mongolų-totorių antplūdžio, kai jie jau visą aziją buvo pavergę ? Lietuviai ! Ne mes, tai tas storas Vokietis, ar puošnus Prancūzas, kur dabar vakarienei poška bavarišką alų su sardelėm ir raugintais kopustais, liežuviu blizgintų kokiam nors čiurbanui batus liežuviu.
Nepaisant didžių laikų, pasaulis keitėsi, Lietuva taip pat. Nebeliko tų, kurie pagirdytų Vytauto Obuolmušius ne tik Juodojoje, bet ir Baltijos jūroje. Atsirado Lietuvoje įvairių ponų, mėgdžiojančių to meto europos pompastiškumą didelia įvairove įpročių bei manierų, dvarų apdaila bei kalbos darkymu...Atsirado gudručių, prijaučiančių lenkams ir jų tuščiam pasipūtimui. Staiga lietuvių kalba patapo tik būrų, prasčiokų kalba, suprask - vidutiniokų. Istorikas iš manęs galbūt ir ne koks, tačiau viena dalyką žinau kaip nuluptą - keisis amžiai, keisis duonos skonis, keisis mėsa visuomenėje, lygiai kaip medžių lapai. Vienintelis dalykas kas nesikeičia - tai žaluma, mūsų kalba. Per amžius ji mus lydėjo ir lydės, ir tai yra/turi būti svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.
Negalima pamiršti lietuvių kalbos didingumo - jokiais būdais. Lietuvių kalbai būdingos išlaikytos senovinės gramatinės formos, morfologinės ypatybės, kurios archajiškumo požiūriu leidžia apie ją kalbėti kaip apie lygiavertę lotynų ir senajai graikų kalbai. Šiuo metu lietuvių kalba yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Ar mes, apskritai, žinome tai ? Juolabiau - suvokiame viso to svarbą ir svorį ?
Jeigu TAIP, tada esame būrys paliegusių lepšių.
Kodėl ?
Tada paklauskime savęs, kodėl prisiimame svetimtautiškus pavadinimus sau, kultūros ypatybes ? Kur mes tai darome ? Visur. Kasdienis mūsų gyvenimas persmelktas nesibaigiančio malonumo siekimo, kas dažniausiai yra kopijavimas to, ka matėme filmuose, apskritai - kas ateina iš Vakarų.
To sustabdyti neimanoma, ir galbūt, nereikėtų. Negalime išlikti senamadiški pasaulyje, kuris yra nepažįstamai pasikeitęs.
Tačiau ką mes galime padaryti, tai išlaikyti bent jau savo garbę ir orumą, savo esmę - kalbą.
Kodėl mūsų esmė yra būtent kalba ? Nes tai nesunaikinamas turtas, jis yra neįkainojamas, bet kartu ir nieko nekainuoja. Tai šaknys, kurių niekas nepaneigs, nes jas užtvirtino laikas.
Amerikiečiai gali pasiimti visus pasaulio laurus, visas pirmas vietas visose sporto šakose, visuose pasaulio kampeliuose turėti po mažą armiją...Tačiau kai ateis vakaras, kai jie grįš namo po ilgų kelionių, kai pasenę atsisės i supamąją kėdę, pasiims nuotraukų albumą į rankas, užsimes akinius ant nosies, ir atsivers jį - ką jie pamatys ? Pamatys save, nusifotografavusius prie didelių monumentų, pasakiškų svečiašalių rūmų ir dvarų, kurie buvo suręsti prieš tūkstantį, ar daugiau metų. Pamatys save šalia svetimšalių, kuriuos per šimtmečius nuglūdino saulė, vėjas, kovos ir tradicijos. Nusiims akinius nuo "hamburgerinės" nosies, pažvelgs į tolį ir staiga pasijus bejėgiai ir tušti. Suvoks, kokie laikini ir nesvarbūs yra jų veiksmai šiame gyvenime, ir kokie jie yra vieniši tame verdančiame daugiataučiame Amerikos katile.
Štai koks žmogus jaučiasi, nežinodamas savo šaknų, nepažinodamas savo protėvių, jų drąsos ir žygdarbių. Tuščias.
Pastaraisiais metais, pasauliui įgaunant vis didesnį vientisumo laipsnį, Amerikiečiai, turėdami tiek pajamas, tiek galimybes, ėmė plūsti po pasaulį, ieškodami savo šaknų. Mane asmeniškai aplankė pusbrolis, kurį net nežinojau turįs. Viskas jam idomu buvo, fotografavo viską kaip patrakęs, džiaugės kaip mažas vaikas šia viešnage, net gavo unikalią progą pamatyti sukiužusius trobesius prieš juos nugriaunant, kur kadaise gyveno jo tėvų tėvų tėvai. Nors amerikoje užima neprastas pareigas ir turi ten savo "orumą", buvo akivaizdu, kokią reikšmę jam tai turi. Lygiai taip pat juodaodžiai plūsta į afriką, aplanko tas vietas, kur jų protėvius "sandėliavo" prieš pakraunant į laivus ir išsiunčiant amerikon, konkistadorų ir kitais pasaulio engimo laikais.
Kai visi turi pinigų iki kaklo, prisipirkę šūdniekių aukcionuose už žvaigždinškas sumas, apsikarstę jais visi vienodai, užvertę skladukus ir garažus - žodžiu per akis...Vienintelis dalykas, kuris vieną individą skiria nuo kito - jo genai ir kilmė, kurios veidrodrodinis tapatumas ir yra kalba.
Ar esate pastebėję, kaip žmonės atitinka savo vardus ? Kaip tuos pačius vardus turintys žmonės, keistai, turi tų pačių savybių ? Ar pastebėjot, kad merginos, turinčios tokius vardus kaip Rūta, Rita, dažnai kerpasi trumpai plaukus, arba yra tiesmukos ir žemiškesnės/praktiškesnės už kitas merginas ? Kaip Jonai ir Petrai yra fiziškesni už visokius užsienietiškų vardų skolinius, kurie reiškia visokias nesamones kaip "atgimęs iš šviesos", "skaistus" ar ten koks "kilnusis". Ar tai nereiškia, kad kalba turi tikrai didelę įtaką žmogaus gyvenime, ne tik formuodama jo mastyseną, bet ir jo mėsą ?
Ar esate girdėję, apie tokius žmones, kurie praskraidinti su sraigtasaparniu virš koliziejaus(Romoje, Italijoje), ir po to pastatyti prie molberto su piestuku rankoje, nupiešia visą matytą panoraminį vaizdą, tobulai, su visaomis arkomis koliziejuje, ir kiekvienu pamatytu namu, su būtent tuo skaičiumi langų, kiek jų ir iš tikro yra ? Ar žinote, kad tokie patys žmonės, gali išlipdyti iš molio tobulų proporcijų gyvūnus, kuriuos tėra matę 1 kart gyvenime, ir vos kelioms sekundėms ?
Kas tai ? Tai tobula atmintis. Kodėl iš viso aš tai apie tai užsimenu ? Todėl, kad visi šie unikalūs žmonės praktiškai negali šnekėti net gimtąja kalba, jie nemoka pasišukuoti plaukų, ir ne visi iš jų net nusipraust moka. Fenomenali atmintis ir rankų/kojų koordinacija atima iš jų visas jėgas.
Šių fenomenų tyrimai parodė, kad gebėjimas kalbėti/mokėti kalbą, iš žmogaus atima neįtikėtiną kiekį energijos/resursų. Argi tai neparodo žmogaus šnekamos kalbos įtakos jo mėsai ?
Aš manau, kad būtent taip ir yra. Aš manau, kad mums reikėtų nustoti save internete vadinti visokiais kokčiais pavadinimais, kaip "noxum", "lyxz" "xerox" ir t.t. Jūs patys pamastykit, kokia yra galybė lietuviškų pavadinimų LIETUVIŠKIEMS (ir ką iš jų galima sukonstruoti ) augalams (Àžuolas, Beržas), gyvūnams ( KyškisPyškis, VilkasPilkas ), veiksmams ( Pokšt, Būbt, Pūpt ) ir t.t. Tokių pavadinimų yra begalės, teisybė, jie ne visi yra lietuviški, net tokie žodžiai kaip kubilas/kubilius, bulvė/bulba, yra skoliniai iš slavų kalbos. Tačiau tuo niekas neisbaigia. Ieškokit ir rasit - galit pradėt nuo miestų pavadinimų, konvertuoti juos, nepamirškit ir senovės lietuvių dievų.
Esmė tame, kad jūs prisiimdami svečioniškus "nikus" ne tik negerbiate savo protėvių, atvirai išduodami jų kalbą, tai, dėl ko jie kovojo ir jų esmę, bet kartu ir negerbiate patys savęs, pasivadindami save visokiais "xenobyrbelblablablablablan", kas realiai neturi absoliučiai jokios apčiuopiamos reikšmės apart to, kad yra raidžių kratinys. Prisiimdami lietuviška vardą jūs galit jam priskirti tam tikras savybes, kurias turite realiame gyvenime, galų gale, visi pasaulyje dabar kalba anglų kalba, ir jeigu tas savybes įsivardinsit angliška kalba, yra 91,99% tikimybė, kad tas "nikas" bus jau užimtas.
Pavyzdžio? Dvitaškis:
Teko susipažint su tokiu vyručiu, kurį draugai vadina "Peliuku". Kai taria, sako "Peliūkas". Aš kai jį pamačiau, tai iš jo toks "Peliūkas", kaip iš Savicko - Žydrūnas "Princesė" Savickas. "- Labas Princese, gal galėtum pasakyt, kiek laiko treniravaisi, kad išrautum tą 6654654 tonų riedulį ?". Greičiau " kalnas", ne "peliukas. Bet tame ir yra originalumas, šmaikštumas ir lietuviškumas. Ir vis kai prisimenu, žvengas paima.
Nebūtina eiti su banda, būti tokiais pat lėkštais kaip žmonių it triušių prisidulkinęs pasaulis. Būkim savimi, lietuviškais lietuviais, ir išmokim gerbti save ir suprasti, kur glūdi mūsų stiprybės. Būti savimi reiškia būti laisvu bet kokioje situacijoje, bet kokioje aplinkybėje, esant bet kokiai valdžiai, bet kokiai draugijai, bet kokiam orui.
Šituo straipsniu kreipiuosi į senesnius, gerbiamus žaidėjus, į kuriuos kiti žiūri kaip į pavyzdį - susimastykim, kam skolingi esame.
- BrolisMolis
Šaltinis: http://www.callofduty.lt
Tiesiog pasiskaitykite, straipsnis įtikinantis, tiesiog pastebėjau ,kad dauguma žmonių jau pradeda keisti tuos savo "nikus" į lietuviškus pseudonimus. B) Tad, visai būtų smagu ,kad pasikeistume.