Kaip ir daugelio priklausomybių atveju, čia taip pat turi būti suteikta adekvati pagalba iš šalies. Praktika parodė, kad staigus draudimas artintis prie kompiuterio situaciją tik pablogina. Reikėtų rinktis laipsnišką laiko, skiriamo kompiuteriui, mažinimą. Daugelis klasikinių metodų, taikomų gydant priklausomybes, šiuo atveju neveikia arba kaip tik kenkia.

Gydymas pradedamas pateikiant sergančiajam alternatyvius laiko praleidimo pavyzdžius, kurie iš dalies atitrauktų jį nuo kompiuterio - svarbu nesudaryti įspūdžio, kad norima jėga atpratinti nuo kompiuterio. Sergančiajam svarbu, kad būtų gerbiama jo veikla. Pasakymas „ką, tu ir vėl prie dėžės kerpėji?“ veikia kontraproduktyviai ir ligonis dar labiau įninka į virtualų pasaulį, kad parodytų pasipriešinimą nepagarbai jo „hobiui“. Taip pat bandymas užmegzti pokalbį su pacientu apie kompiuterius gali būti tuoj pat priimtas kaip veidmainiavimas.

Svarbu rasti ryšį su ligoniu. Neretai tai daroma per svarbiausią šitos blogybės priežastį – kompiuterį. Sergantysis traktuoja kompiuterį kaip daiktą, kuris gali jam suteikti tai, ko jis niekur kitur negaus. Nors socialiniai ryšiai sunykę, dažnai jaučiamas didelis poreikis bendrauti. Dažnai priklausomi asmenys savo aplinkoje neranda iššūkio ir jį mato kompiuteriniuose žaidimuose. Pacientas turi suprasti, kad jo priklausomybė nėra amžina ir grįžimas į normalų gyvenimą yra įmanomas.