---

2. Antrasis anonimo laiškas (2005-11-04).


Paulius {Paul} klysta. Komandoje buvo dvi moterys, viena buvo daktarė, o kita lingvistė.
Ten buvo tamsos periodai, bet ne visiškos tamsos. Ebeniečių planeta yra saulės sistemoje iš Tinklelio zetos žvaigždės sistemos [kurią sudaro dvi 5-to vizualinio ryškio {magnitude} geltonos sudvejintos saulės, panašios į mūsų saulę, {mūsų danguje} matomos netoli didžiojo Magelano debesies.] Planeta turėjo dvi Saules, bet kampai tarp jų buvo nedideli ir priklausomai nuo kur būdavai planetoje pasitaikydavo šiek tiek tamsos.
Planeta buvo pasvirusi, todėl šiaurinėje planetos dalyje buvo vėsiau. Planeta buvo šiek tiek mažesnė už Ʋemę. Atmosfera buvo panaši į Ʋemės ir turėjo ANDA [Anglis, Vandenilis, Deguonis, Azotas] {CHON} elementus. Tinklelio zeta yra nutolusi nuo mūsų maždaug už 37 šviesmečių. Mūsų komanda su ebeniečių laivu nukeliavo šį atstumą per devynis mėnesius.
Kelionės metu, kiekvienas mūsų komandos narys dažnai buvo apsvaigęs, netekęs orientacijos, skaudėdavo galvą. Laive kelionės metu niekada nebuvo patirta nesvarumo būsena. Laivas buvo labai didelis ir buvo vietos komandai pasportuoti.
Kai komanda atvyko į ebeniečių planetą, prireikė kelių mėnesių, kad prisitaikyti prie atmosferos. Prisitaikymo metu jiems skaudėjo galvas, būdavo apsvaigę ir netekę orientacijos.
Ryškios ebeniečių planetos saulės taip pat kėlė problemų. Nors jie nešiojo saulės akinius, bet jie vis vien kentėjo nuo pernelyg ryškios saulių šviesos ir pavojaus nudegti. Radiacijos lygis planetoje buvo šiek tiek aukštesnis už žemiškąjį. Jie visada rūpestingai uždengdavo savo kūnus.
Ebeniečiai neturėjo jokių šaldymo įrenginių, išskyrus naudojamų pramonėje. Temperatūra centrinėje planetos dalyje laikėsi tarp 94 ir 115 laipsnių {pagal Celsijų būtų tarp 34 ir 46 laipsnių}. Ten tikrai buvo debesų ir lydavo, bet nedažnai. Šiauriniame pusrutulyje temperatūra buvo žemesnė tarp 55 ir 80 laipsnių {pagal Celsijų būtų tarp 13 ir 27 laipsnių}. Tai buvo per šalta ebeniečiams, bent jau daugeliui. Mūsų komanda tikrai rado ebeniečių gyvenančių šiaurėje, bet labai mažuose kaimeliuose.
Galų gale mūsų komanda persikėlė į šiaurę, kad jiems būtų vėsiau. Transporto priemonė, naudota mūsų komandos, buvo panaši į malūnsparnį. Energiją tiekdavo hermetiškas energijos šaltinis, kuris tiekdavo elektros energiją ir pakeldavo patį lėktuvą. Jį buvo labai lengva valdyti ir mūsų pilotai išmoko tai daryti per kelias dienas. Ebeniečiai tikrai turėjo transporto priemones, kurios sklandė virš žemės ir neturėjo jokių padangų ar ratų.
Ten buvo vadovų, bet nebuvo jokios realios vyriausybės. Komanda tenai nematė jokios nusikalstamos veiklos. Jie turėjo armija, kuri taip pat veikė ir kaip policija. Bet jokių ginklų mūsų komanda nematė. Kiekvienoje mažoje bendruomenėje rengdavo reguliarius susirinkimus. Ten buvo viena didelė bendruomenė, kuri veikė kaip civilizacijos centras. Visa pramonė buvo sutelkta tame centre. Ten nebuvo pinigų.
Kiekvienam ebeniečiui išduodavo tai, ko jam reikėdavo. Nebuvo parduotuvių ar prekyviečių. Ten buvo centriniai paskirstymo centrai, į kuriuos ebeniečiai eidavo įsigyti jiems reikiamų daiktų. Visi ebeniečiai kokiu nors mastu dirbo. Vaikai buvo laikomi labai izoliuoti. Mūsų komandos nariai pakliuvo į vienintelę bėdą, kai pabandė nufotografuoti ebeniečių vaikus.
Armija mandagiai palydėjo juos šalin ir perspėjo nebandyti to pakartoti.