---

MANO ATRASTAS ANTRASIS PASAKOJIMAS:

Pirmoji dalis:
Nuostabūs įvykiai Šačių parapijoje

Pagramančio kaime, Skuodo rajone 1954 m. Kaminskų šeimoje.

Visi čia surašytieji įvykiai yra arba mano paties matyti ir girdėti, arba papasakoti paties Kaminsko ir jo namiškių, arba daugybės mačiusių patikimų asmenų.

1954 m. sausio mėn. 8 d. rytmetį, apie 10 val. pas mane atėjo labai susirūpinęs Kaminskas. Jo akys nuo nemigos paraudusios, veidas pageltęs. Jis buvo nereligingas žmogus. Bažnyčios niekada nelankė, poterių nekalbėjo, kalėdininkų nepriimdavo. Jo darbas - tai nuolat spekuliuoti bekonais, kuriuos jis veždavo į Rygą. Jis nuolat girtaudavo. Jo žmona buvo irgi nebloga degtinės megėja. Girta kartais net gatvėje pasirodydavo. Vaikų buvo penketas. Iš jų viena vienintelė dukrelė Aldona, kurią tėvas labai mylėjo. Ʋmona buvo visiškai nereliginga. Atėjęs Kaminskas man štai ką papasakojo:

- Blogi dalykai pas mus dedasi.

- Kas gi atsitiko? - teiravausi aš: - ar kas serga ar mirė?

- Sunkiai serga mano dukrelė Aldona - atsakė Kaminskas.

- Kas jai?

- Mūsų namuose pradėjo vaidentis - aiškino Kaminskas.

- Negali būti - sakau jam: - gal kas nors jus gąsdina kur pasislėpęs. Tai vieni juokai: šiais laikais vaiduoklių nebėra. Ar pranešėt milicijai?

- Pranešiau - linktelėjęs galva patvirtino Kaminskas: - jau prieš dvi dienas. Bet jie tik juokiasi ir tuo netiki.

- Ir aš manau, kad čia kas daro juokus. Na, papasakokite viską plačiau. Ir čia Kaminskas štai ką papasakojo:

- 10 val. vakaro, antradienį, sausio 5 d., manęs nebuvo namie. Namuose buvo tik žmona su vaikais. Jie visi jau miegojo. Aldona miegojo prie sienos (išorinės) vienoje lovoje, o žmona kitoje. Staiga nubunda išsigandusi Aldona ir šaukia:

- Mama, mama, ar tu mane šaukei?

- Miegok, dukrele, ramiai - atsiliepė žmona: - aš tavęs nešaukiau. Tau taip per sapną pasigirdo.

Tuo tarpu kažkas smarkiai subeldė į lango stiklą. Aldona klausia: - Kas čia beldžia? Ko norite? - niekas nieko neatsakė. Pro lango stiklą nieko nesimatė, nors lauke švietė mėnulis ir buvo sniegas. Dar keletą kartų subeldus į langą, žmona atsikelia, užsidega lempą ir eina į priemenę prie durų paklausti. Galvoja, kad kas nors atėjęs prie durų ir laukiąs. Ji galvojo, kad aš grįžtąs iš kaimyno namo: mat aš buvau išėjęs pas kaimyną išgerti truputį degtinės. Nieko neradusi prie durų ir vis nesiliaujant beldus į langą, žmona su vaikais nusigąsta. Ji išeina laukan ir sušunka: - Kas gi čia . Visur tylu. Apie vaiduoklius mano žmona negalvojo, kaip ir aš.

Po to vis kažkas beldė ir beldė - ir jau ne tik į langą, bet ir į sieną labai garsiai ir piktai. Ʋmona su vaikais nusigando, perėjo virtuvėn gulti, manydami, kad nustosią beldenti nežinomi asmenys. Bet nenustojo. Ʋmona su vaikais nebeužmigo iš baimės ir nekantriai laukė manęs sugrįžtant. Aš nugrįžau jau apie pirmą valandą jau truputį įsigėręs. Parėjęs žiūriu - mano namiškiai guli virtuvėje. Aš juos klausiu:

- Kodėl jūs gulite virtuvėje o ne kambaryje?

Mano žmona ir vaikai papasakojo visa, kas buvo. Aš tuo netikiu ir piktai juokdamasis sakau: - Gal kokie piemenys mums juokus krečia, gal saugumas ko ieško? Na nebijokit, mes atrasime tuos vaiduoklius.

Mums taip bekalbant, vėl kažkas smarkiai subeldė į lango stiklą. Aš supykęs ir be jokios baimės surikau: - Kas čia, ko baldotės?! Ko norite?.. Tačiau niekas nieko neatsakė ir vėl subeldė į langą. Aš, užsidegęs lempą, išėjau į prieangį, paskui į kiemą, visur apieškojau ir nieko neradau. Ir vis beldė. Po to aš pasiėmiau mietą, atsistojau prie namo kertės ir laukiu. Kas prieis ir bels į langą, sakau, tam piemengaliui gerai uždrošiu. Laukiu, laukiu mietą pakėlęs - niekas neateina. Tik džin džin į langą kažkas stipriai subeldė. Aš krūptelėjau - mietas iš rankų ir visos pagirios dingo. Gerokai išsigandęs puoliau į trobą ir sakau: čia ne juokai. Čia kažkas labai negera. Gal tikrai čia tie vaiduokliai?

Ypač išsigandusi buvo Aldutė. Bet ir visiems mums šiurpas ėjo per kūną. Po to kiek aprimo. Mes atsigulėme. Atsigulėme ne virtuvėje, bet kambaryje. Galvojome, kad aprims. Bet staiga vaiduoklis pradėjo kažkuo daužyti į lovos galą it tąsyti, kilnoti lovos galą. Tada mes visi pašokome iš lovų ir subėgome į virtuvę, labai persigandę. Virtuvėje išbuvome visą naktį be miego. Ryte liovėsi beldęsi. Aš atsikėlęs nuėjau į miliciją apie tai pranešti. Jie pažadėjo ateiti, bet iki šiol neatėjo.

Antrą naktį mes bijojome vieni nakvoti. Ypač bijojo Aldutė. Ji ėmė sirgti: naktį krūpčioja,- šoka iš lovos, verkia. Aš pasikviečiau pas save nakvoti šiuos asmenis: Robertą Nikartą iš Šačių, Nikartienę ir dar keletą kitų. Šią naktį triukšmas mano namuose buvo toks pat. Beldė į langą, į įšorinę namo sieną, į tarpsienį, kuris padarytas iš lentų ir kurio abi pusės tinkuotos. Išsigandę mano nakvyninkai, pasigriebe patalynes, subėgo į virtuvę.

Trečiąją naktį buvo tas pats. Buvo atėję jau daugiau žmonių pasiklausyti. Visi stebisi ir būkštauja. Vieni sako, kad tai velnias. Kiti, kad dūšia, maldos prašanti. Mes ir galvojame, ką dabar daryti. Dauguma patarė eiti pas kleboną pasitarti ir paprašyti atlaikyti Mišių. Todėl sausio 8 d. Kaminskas atėjo pas mane ir paprašė, kad aš tuoj pat, t.y. ateinantį sekmadienį, atlaikyčiau Šv. Mišias. Kaminskas pridūrė, kad reiksią pagiedoti ir Kalnus (t.y. Kristaus Kryžio kelio maldas): gal jų mirusieji giminės tokių maldų prašą. Aš paklausiau, už ką turėsiu laikyti Mišias. Jis atsakė: - Už mano žmonos tėvus: už Oną Gedvilienę ir Kazimierą Gedvilą. Jie yra jau senai mirę. Jie mano žmonai paliko namus ir žemę ir prašė už juos melstis. O mes gi esame juos užmiršę. Aš labiau mėgau degtinę negu maldą.

Aš nutariau sužinoti, kas gi ten pas Kaminskus darosi. Sausio 9 d., šeštadienį, aš apie 6 val. vakaro pas Kaminskus nusiunčiau savo vargonininką Ant. Rimkų ir Vaclovą Narvilą. Jie rado Kaminskų dukrelę Aldutę sunkiai sergant, motiną ir gimines verkiant. Tėvas irgi labai susirūpinęs ir nusiminęs. Svetimų žmonių apie trylika.

Mano vargonininkas kartu su kitais vyrais, užsidegę lempą, visur ieškojo, vaikščiojo, stengėsi surasti, kas čia baladojasi, bet nieko nesurado.

Labai beldė ir į vidinę sieną. Vargonininkas ir kiti ėmė kalbinti tą vaiduoklį: prašė, kad jis beldimais į jų klausimus atsakinėtų. Jis davė 19 klausimų, ir vaiduoklis į visus tuos klausimus atsakė. Jie sužinojo, kad čia baladojasi jų giminaičio Kazio Gedvilo siela. Apie šiuos klausimus ir gautus atsakymus geriausiai gali papasakoti pats vargonininkas Antanas Rimkus.

Apie 8 val. vakaro žmonės pas Kaminskus pradėjo sakyti, kad sergančiai Aldonai reikia parvežti kunigą, nes ji blogai atrodanti ir galinti jau šią naktį numirti. Kaminskas, pasitaręs su namiškiais, su tuo pasiūlymu sutiko ir apie 8 val. 30 min. šeštadienio vakare atvažiavo pas mane. Aš nenorėjau važiuoti, sakau: - Dabar šeštadienis, jau vėlus laikas, rytoj po pamaldų kaip nors nuvažiuosiu.- Bet Kaminskas vis prašo:

- Labai serga mano dukrelė Aldutė. Visai netoli - nė gero kilometro nėra, geras rogių kelias - kaip mat nuvažiuosime.-

Aš pagalvojau, kad čia gali būti kokia apgaulė,kad čia norima pasityčioti iš Sakramentų ir nutariau važiuoti be Švč. Sakramento. Pasiėmiau dar ir zakristijoną, ir visi trys lekiame per sniegą Sarstyčių keliu. Bevažiuodami pralenkemė 4 stribitelius su šautuvais ant pečių. Jie taip pat ėjo pas Kaminskus. Nuvažiavę pas Kaminskus radome apie 15 žmonių, laukiančių manęs atvažiuojant su Sakramentais. Jie nori pradėti giedoti, bet aš sakau: - Negiedokite, nes aš be Švenčiausiojo atvažiavau.

Įėjęs į kambarį aš nieko įpatinga nemačiau, išskyrus minėtąjį būrį žmonių. Aš paprašiau žmones išeiti iš to kambario, kur guli Aldona. Sakiausi norįs atskirai su ja pasikalbėti. Ʋmonėms išėjus, aš atsisėdau netoli lovos ir ne kaip išpažinties metu, bet privačiai, kaip kunigas, ėmiau su ja kalbėti. Ją klausinėjau, ar ji nėra kada nors paniekinusi kryžiaus, šventų paveikslų, ar neėmusi nuo kapo gėlių ir t.t. Stengiausi ją nuraminti, paguosti, kad nebijotų.

- Tu esi dar maža, sakau (jai buvo apie 10 metų), tau niekas negali keršyti. Tur būt tas vaiduoklis, jei jis čia yra, per tave iš tavo tėvų nori ko nors paprašyti.

Dukrelė aprimo. Aš su ja kalbėjau apie 10 minučių. Per tą laiką vaiduoklis nebeldė. Visur tylu, ramu. Aš ir netikėjau, kad čia, man girdint, kas nors galėtų belsti. Po to žmonės vėl suėjo į kambarį, kur aš kalbėjau su Aldona. Aš čia visiems aiškiai tvirtinau, kad čia nieko stebuklingo nėra. Čia tik paprasčiausia kieno nors apgaulė. Čia koks nors žmogus, gerai pasislėpęs, gąsdina. Jį reikia tuojau surasti. Užsidekit lempą ir kruopščiai išieškokit visus pašalius: lauke, rūsy, ant trobos. Patikrinkit ar nėra pėdsakų sniege.

Vargonininkas atsiliepė: - Mes jau pirma visur išieškojom ir nieko neradome. Bet eikim ir dar kartą visus pašalius nuodugniai iškrėskim. Po kiek laiko jie grįžo ir sakėsi nieko neradę. Kol jie ieškojo, kelis kartus nuostabiai subeldė į sieną. Aš pagalvojau, kad tai darąs kas nors iš žmonių, bet visi žmonės vienu balsu tvirtino, kad tai vaiduoklis. Man kažkaip per kūną perėjo šiurpas, išgirdus keistą beldimą. Kaminskas jau kelios dienos buvo barstęs pelenus po langais, norėdamas rasti pėdsakus, bet veltui. Jokių pėdsakų nebuvo.

Tada aš paliepiau susėsti į pašalius ir nekrutėti, lovas atitraukti nuo sienos. Šiuo metu kambaryje buvo šie žmonės:

Tomas Pocius, Vaškys, Latakienė, du Jonaičiai iš Geldėnų kaimo, Robertas Nikartas, Vladas Rimkus, Širvinskienė, Justas Alseika, Vladas Ražonas, Vaclovas Narvilas, Kęstas Simaitis, Kinčius, veterinaras S. Urbonas, pienininkas Svirka, Kušleika, Kušleikienė, Antanas Rimkus, varpininkas Stasys Statkus, Vincas Sakalauskas, Justelis Alseika, Vaclovas Latakas, Angelė Latakaitė, Kazys Kaminskas su savo vaikais ir žmona, 4 stribiteliai, ir aš pats, šių eilučių rašytojas, Šačių parapijos klebonas.

Norėdamas suraminti namiškus ir išaiškinti klastą, sugauti atsakinėjantį vaiduoklį kalboje, aš nutariau vargonininko Rimkaus metodu pasikalbėti su vaiduokliu.

Lempą iš kambario, kur aš buvau, išnešė į kitą kambarį. Kambaryje buvo tamsoka, bet pro langus švietė mėnulis. Aš atsisėdau netoli lovos, kur gulėjo Aldona. Rankoje turėjau elektrinį šviestuką. Tame kambaryje buvo apie 20 žmonių. Kitame kambaryje buvo apie 10 žmonių ir stribiteliai. Ʋmonės susėdo į pasienius. Liepiau nekrutėti ir nė žingsnio nežengti iš vietos.

Tada aš aiškiu balsu paklausiau:

- Kas tu esi, kurs čia beldi: ar vyro, ar moters dvasia? Jei vyro, subelsk penkis kartus, jei moters - tris kartus.

Labai nustebome, išgirdę, kai į sieną subeldė penkis kartus. Tai visi girdėjome. Tai gi, kalba vyro dvasia.

- Ar giminė, ar pašalinė? Jei giminė - subelsk penkis kartus, jei pašalinė - tris kartus.

Vaiduoklis subeldė penkis kartus. Vadinasi, giminė. Panašiai klausinėjau ir toliau ir vaiduoklis klausinėjamas taip atsakinėja:

- Ar tu esi toli, ar arti, kai su mumis kalbi? - Vaiduoklis: - Arti.

- Ar skaistykloje esi, ar pragare?

- Skaistykloje - atsakė vaiduoklis.

- Ar maldos norėsi, ar ne?

Vaiduoklis: - Norėsiu.

- Kelerių Mišių norėsi?

Vaiduoklis subeldė keturis kartus.

- Ar pavargėlius reikės sušelpti, ar ne?

Vaiduoklis: - Reikės.

- Ar maldų nori tuoj, ar vėliau?

Vaiduoklis: - Tuojau.

- Ar nori, kad būtų pagiedoti Kalnai (t.y. Kryžiaus kelio maldos)?

Vaiduoklis atsako: - Taip.

- Kiek dienų čia baldysies? - Vaiduoklis subeldė du kartus. Šį klausimą pakartojau du kartus ir atsaką gavau tą patį.

- Ar dukrelė mirs, ar ne?

Vaiduoklis: - Mirs.

Motina sukliko, išgirdusi vaiduoklio atsaką, kad dukrelė mirsianti. Tada aš vėl paklausiau, ar duktė iš šios ligos išgysianti, ar ne. Vaiduoklis atsakė, kad išgysianti. Paklausiau po kelių dienų išgysianti.

- Po šešių - atsakė vaiduoklis.

- Ar gydytojo reikės, ar ne?

Vaiduoklis: - Ne.

- Mišias laikyti gal Kretingoje, gal Kalvarijoje? - Vaiduoklis: - Ne.

- Gal Šatėse ar kur kitur?

Vaiduoklis: - Šatėse.

- Prie kurio altoriaus: prie didžiojo, ar prie Šv. Kryžiaus?

- Prie didžiojo - atsakė vaiduoklis.

- Kodėl neprašei maldų anksčiau? - Tyli.

- Ar nedrįsai paprašyti, ar nenorėjai?

Vaiduoklis: - Nedrįsau.

- Ar sunkiai kenti skaistykloje, ar ne?

Vaiduoklis: - Sunkiai.

- Ar maldų norėsi tik už save, ar ir už žmoną?

- Vaiduoklis: - Už abu.

Kiek praėjo dešimčių metų, kai kenti? - Vaiduoklis subeldė du kartus. Iš tikrųjų, velionis buvo numiręs prieš penkioliką metų. Tą patį klausimą pakartojau antrą kartą, ir vaiduoklis subeldė du kartus, bet jau daug smarkiau.

- Ar daug žmonių skaistykloje?

Vaiduoklis: - Nedaug.

- Ar Aldonai nori kuo keršyti, ar ko prašyti?

- Prašyti - atsakė vaiduoklis. Davęs vaiduokliui 26 klausimus ir nebežinodamas, ko daugiau klausti, kreipiausi į susirinkusiuosius:

- Sakykite, ko dar paklausti?

Viena moteris atsiliepė:

- Paklausk, klebonėli, apie karą.

Aš aiškiu balsu ir paklausiau:

- Ar bus šįmet karas? - Tyli.

Kita moteris sako man: - Kam to klausi? Juk čia stribitelių yra.

- Kad jau paklausiau - tiek to - atsakiau jai: - kaip bus taip! Ir vėl garsiai pakartojau vaiduokliui klausimą. Tyli.

- Ar nežinai, ar nenori atsakyti?

Vaiduoklis: - Nežinau.

Per širdį perėjo baimės šešėlis.

- Subelsk aiškiai į lovos galą. - Tyli.

- Subelsk, mes laukiame. Mes norime labiau įsitikinti. - Tyli.

- Subelsk tris kartus į sieną. - Tyli.

Poto mes mergaitę su lova perkėlėme prie išorinės namo sinos, t.y. prie to lango, kur pirmiausiai beldė.

- Ar maldų norėsi tuoj, ar vėliau?

Vaiduoklis dabar jau subeldė į šią sieną, pareikšdamas, kad maldų norįs tuojau.

- Ar žinai su kuo kalbi?

Vaiduoklis: - žinau.

- Subelsk į lango stiklą. - Tylu. Vaiduoklis po to nebebeldė. Buvo pirma valanda nakties.

Čia namiškiai mums paaiškino, kad apie dvyliktą valandą vaiduoklis nebebeldžiąs.

Po to atsisveikinome su namiškiais ir kitais žmonėmis. Sėdome į roges šie asmenys: Kaminskas, V. Narvilas, Vargonininkas Rimkus ir aš. Pasukome iš jų keliuko į Barstyčių vieškelį. Buvo apie 300 ar 400 metrų nuo Šačių. Čia įvyko mano gyvenime labai keistas dalykas. Mes visi buvome kažkokios jėgos išmesti iš rogių. Vargonininkas gulėjo griovyje iškėlęs kojas. Ir mane kažkas smarkiai tempė aukštielniką iš rogių lauk. Aš dešine ranka stipriai laikiausi už rogių briaunos, bet rankas stipriai atgniaužė. Arklys ramiai stovėjo ant kelio, o mes visi buvome išmesti iš rogių. Po valandėlės pabudome tarsi iš miego, sulipome į roges ir parvažiavome namo. Namiškiai mūsų nekantriai laukė.

Mes buvome perimti keistos baimės. Parvažiavę namo, savo pasakojimu taip pergąsdinome namiškius, kad be šviesos bijojome eiti į kitą kambarį. Bijojome išeiti laukan, ypač po vieną. Dvi naktis mažai miegojome.

Mums iš Kaminskų išvažiavus, Kaminskienė vaiduoklį paklausė:

- Ar tu esi Kazys, mūsų tėvas, ar ne?

- Taip - atsakė vaiduoklis.

Jį klausinėjo dar ir kiti žmonės. Jiems vaiduoklis į klausimus atsakė. Apie tai geriausiai papasakoti gali tie, kurie tą naktį vaiduoklį klausinėjo.

Sekmadienio vakare pas Kaminskus buvo giedami Kalnai. Širvinskienė paklausė: - Ar maldų dar nori, ar nebenori? - Vaiduoklis atsakė norįs. Kol giedodavo, vaiduoklis tylėdavo, bet kai tik nustodavo giedoti, tuoj imdavo vėl belsti. Šį sekmadienio vakarą pas Kaminskus buvo labai daug žmonių. Beldimus visi girdėjo.

Pirmadienio vakare pas Kaminskus nusiunčiau vargonininką su Narvilu. Buvau surašęs daug įdomių klausimų, bet vaiduoklis silpnai beldė, o į klausimus visai neatsakinėjo. Po dviejų dienų vaiduoklis visiškai nebebeldė.. Mergaitė po dviejų dienų visiškai pasveiko. Kai kalėdojau pas kaimynus, Aldutė buvo sveika ir linksma.

Čia baigiu pirmąją dalį šio keisto, įdomaus ir baisaus, bet tikro dalyko. Dabar mes abejojančius galėtume paklausti, kas gi ten beldėsi: gal vėjas, gal žiurkės, gal katės? Gal ten senas namas braškėjo. Juk taip kai kurie netikintys ir kalbėjo. Tačiau duoti tokius tikslius atsakymus į klausimus tegalėjo duoti tik dvasia, nes niekas niekur nerado pasislėpusio jokio žmogaus. Ir valstybės saugumo organai tyrinėjo, ieškojo tokių pasislėpėlių, ištardė, apklausinėjo daug asmenų. Kaltininko nesurado. Tad ar galėjo būti tokios nepaprastos pasekmės be priežasties?

Minėtąjį šeštadienio vakarą būdamas pas Kaminskus, vaiduoklį paprašiau, kad pasirodytų. Vos tik man pareiškus šį pageidavimą, žmonės, tarsi ištikti gaisro, pro duris puolė laukan. Vaiduokliui pagąsdinti pasiūliau stribiteliams šauti. Bet jie tai daryti bijojo, nes tikėjo,kad čia yra kažkokia galinga dvasia, kuri už šaudymą galinti juos pačius nubausti.

Antroji dalis:
Vaiduokliams aprimus, Kaminskas vėl ėmė spekuliuoti, kaip ir anksčiau, ir girtauti. Maldos vėl buvo pamirštos.

Susitaręs su Derkinčių kaimo gyventoju Paulausku, išvažiavo spekuliaciniais reikalais į Rygą. Ten, jie matyt kažkokį baisų darbą padarė. Abiem grįžtant namo, Paulauskas ėmė eiti iš proto. Parvažiavo labai nusiminęs. Ʋmona jį ir klausia:

- Vyreli, ko gi tu toks keistas - nei valgai, nei kalbi gal sergi?

- Aš su kirviu tuoj nukirsiu savo vaikui nykštį, - pasakė jisai ir tuoj puolė savo vaiką, bet žmona apgynė. Dabar ji suprato, kad jos vyrui yra kažkas negera, kad jis susirgęs proto liga. Paulauskas nesiliovė tolia grąsinęs:

- Eisiu ir uždegsiu savo namus - paskui pasikarsiu.

Uždegti savo namų jis neuždegė, bet žmona jį rado tikrai pasikorusį. Išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad buvo nesenai pasikoręs. Ʋmona atpalaidavo kilpą ir atgaivino.

Praėjo keletas dienų, bet vyro protas nesitaisė - atvirkščiai - ėjo blogyn. Tai sužinojo ir apylinkės žmonės ir išvežė jį į bepročių ligoninę. Ten jis pabuvo dvi savaites. Gydytojams atrodė tik laikinai pakvaišęs ir buvo paleistas namo.

Vieną pavakarę aš sunkiai sirgdamas gulėjau lovoje. Ʋiūriu - įeina Paulauskas į mano kambarį. Jo veidas atrodė baisiai.

- Kaip tamsta manai - klausia: - ar aš beprotis, ar ne?

- Ne - atsakiau aš: - jūs atrodote visiškai normaliai.

- Ne, net man proto trūksta. Jei žinotum, ką mes su Kaminsku Rygoj padarėm, tai man nedovanotum, jei valdžia sužinotų, tai mus labai nubaustų.

- Tai kokiu gi reikalu pas mane atėjote - teiravausi.

- Eikime tuojau į bažnyčią - aš noriu eiti išpažinties.

- Aš sunkiai sergu - teisinausi jam: - ateik kitą kartą arba nueik į Barstyčius, ten galėsi išpažintį atlikti.

Paulauskas man šiurkščiai atkirto:

- Kai pamatei mane ateinant, tyčia atsigulei. Gerai, eisiu ir nusižudysiu. - Tai taręs piktai trenkė durimis ir išėjo. Po to aš jo daugiau nebemačiau.

Praėjus kiek laiko, vieną vakarą Paulauskas, pasiėmęs kirvį, išėjo į savo kaimą. Priėjęs prie vieno namo, su kirviu išdaužė visus langus ir nudūmė kitur. Pagaliau, kirviu nešinas, stovėjo prie gyventojo Ruikos namų. Išmuša langą ir , kirvį laikydamas rankoje, lenda pro langą į vidų šaukdamas:

- Aš jus visus dabar iškaposiu, gyvo nepaliksiu nė vieno. Šačių parapijos Berkinčių kaimo gyventojas ginasi.

- Nelysk, sako, į vidų. - Jis taip pat stveriasi kirvio, bet Paulauskas vis tiek lenda į vidų. Ruika, bijodamas, kad Paulauskas neišžudytų jo šeimos, keletą kartų kirvio ašmenimis užmeta Paulauskui, kuris apalpęs nugriūva po langu. Ruika tuoj išskuba į Šates pranešti milicijai apie įvykį. Milicija viską ištyrė, ištardė. Paulauskui buvo suteikta greitoji pagalba. Jis sutvarstytas tvarsčiais buvo nuvežtas į Balantų ligoninę. Ten jis kitą rytą atgavo sąmonę ir sako:

- Ar aš dar gyvas? Kam mane atgaivinote? Aš nenoriu gyventi. - Ir čia tuoj pat griebė tvarsčius ir ėmė juos plėšyti ir po keleto dienų, baisiai šėldamas, numirė.

Trecioji dalis:
Kaminskai, pripratę girtuokliauti, vogti, žudyti ir bedieviškai gyventi, nenorėjo taisytis. Jie nesijaudino nei dėl savo darbų, nei dėl Paulausko nelaimingos mirties. Pelenų dieną jie savo namuose surengė pramogėlę. Negana to, kad šoko, dainavo ir mėsą valgė - Kaminskienė savo dukrelei Aldutei nuplėšė nuo krūtinės kryželį, kurį jai buvo užkabinęs Lenkimų altarista, kad vaiduoklis jos nebevargintų. Kryželį Kaminskienė, numetusi ant žemės, viešai spardė.

Buvo 1954 m. kovo mėn. pradžia. Naujas vaiduoklis, bet nebe siela, o pats velnias apstojo Kaminskų namus ir juos pačius. Velnias siautėjo iki 1955 metų sausio 6 dienos.

Kaminskas Aldoną nuvežė į Rygą pas burtininkus. Tie pasakė: - Čia mūsų burtai nieko nepadės. Čia reikia maldos. - Toje vietoje, kurioje Kaminskas nakvojo, vaiduoklis ėmė vargintiir patį tų namų šeimininką ir kitus, kurie ten nakvojo. Jis juos visus vargino per visą naktį: beldė į sienas, pešė plaukus, gnaibė. Ʋmonės stebėjosi ir labai bijojo. Nakvynininkų buvo 10.

Tada Aldoną Kaminskas nuvežė į Sėdą pas kitus savo vaikus, kurie ten gyveno. Po dviejų dienų vaiduoklis ir čia atsikraustė ir ėmė varginti visus to namo gyventojus. Kaminskas dukterį turėjo pasiimti namo.

Ketvirtoji dalis:
Vieną vakarą pas Kaminskus susirinko apie 150 žmonių. Vaiduoklis siautėte siautėjo: jis beldė į sieną, ją nagais braižė, Aldoną gnaibė. Jos kūne buvo matyti gnybių mėlynės.

Iš Skuodo atvažiavo apie 40 valdininkų. Įėjo ir lietuvis valdininkas Tunėla.

- Čia nieko nėra, - sako jisai: - čia niekas nei peša, nei smaugia, nei baldosi.

- Atsigulk į šitą lovą - atkerta jam žmonės.- Tunėla nusimeta kailinukus ir atsigula, bet staiga atsisėda ir sako:

- Kai galvoji kad peša, tai ir atrodo, kad peša. - Ir jis atsigula vėl. Bet tuoj vėl atsisėda, jau gerokai išsigandęs. Dairosi į šalis, po lova. Galvoja, kad ten esąs kas palindęs ir jį pešąs. Atsigula trečią kartą ir staiga šoka iš lovos, sakydamas:

- Tikrai peša. - Tuo tarpu vaiduoklis baisiai sutrenkė į sieną. Tada įpuolė daugiau valdininkų ir sako, kad čia nieko nesą. O žmonės šaukia, kad yra. Tada vienas iš valdininkų pasiūlo:

- Čia yra Dievas: klaupkitės ir melskitės.

- Dievas ne Dievas, bet kas gi čia yra išaiškinkite - atsikerta žmonės. Valdininkai rimtai susirūpino tais dalykais. Paneigti faktų negalima, o jais tikėti jiems irgi negalima. Tada Nikartas prieina prie valdininko ir sako:

- Jūs pirma mane žiauriai tardėte - sakėte, kad aš čia beldžiąs. Dabar aš esu čia, kambaryje. Tai kas gi čia beldžia?

Valdininkas niūriai tyli. Tada viena mergaitė viešai ir piktai suriko:

- Jeigu velnias jums ir su šūdina uodega per lūpas brauktų, jūs ir tada netikėtumėt!

Valdininkai galvojo, ką čia reikėtų padaryti. Jie bijojo, kad gal patikėti ne tik paprasti žmonės, bet ir valdžios pareigūnai. Ʋmonių pas Kaminskus kasdien plaukė iš plačiausių apylinkių. Valdininkai įkalbinėjo, įsakinėjo žmonėms skirstytis namo, bet žmonės skirstytis nenorėjo. Valdininkai, matydami, kad vaiduoklis kilnoja lovos galą, lovą užsėdo penki vyrai. Vaiduoklis baisiai girgždančią lovą su mergaite ir penkiais vyrais pakėlė iki lubų. Tada valdininkai žmones išvaikė namo ir patys vieni nutarė tirti šiuos reiškinius. Ʋmonėms išėjus iš trobos ir su šviesa einant į daržinę, didelis akmuo prašvilpė pro galvas ir smarkiai trenkė į daržinės duris. Tačiau žmonės jokio akmens niekur nerado.

Valdininkai sėdosi lošti kortomis. Vaiduoklis staiga nuo stalo pagriebė vieną kortą, ją nuplėšė ir vėl numetė ant stalo. Paskui vaiduoklis taip smarkiai trenkė į sieną, kad valdininkai nutarė skubiai vežti mergaitę į Skuodo ligoninę tirti ir gydyti.

Mergaitę vežė sunkvežimiu sekmadienį apie vidurdienį. Pavažiavus apie kilometrą, sunkvežimis staiga nuvirto į griovį, nors nei kelias buvo slidus, nei vairuotojas buvo girtas. Niekas nebuvo sužeistas. Ʋmonės šį apvirtimą laiko nuostabiu dalyku.

Penktoji dalis:
Nuvežus Aldoną į ligoninę, vieną dieną buvo ramu. Bet po to ir čia vaiduoklis ėmė vaidentis. Jis ėmė belsti į tą langą, kur palatoje gulėjo Aldona su kitais ligoniais. Ʋmonės teiravosi, kas čia beldžia.

- Dvasios atsivijo mane - paaiškino Aldona.

Vaiduoklis įsikraustė palatos vidun. Ć‹mė belsti į sieną ir lovas. Pradėjo ligonius už plaukų pešioti, gnaibyti, kilnoti lovas. Ligoniai ėmė nuogąstauti. Buvo gydytojai ir felšeriai. Vaiduoklis jiems pešiojo barzdas ir plaukus. Kai vienas felšeris atsigulė į lovą, vaiduoklis tą lovą pakėlė, pasiūbavo ir felšerį, lyg silkę, išmetė ant grindų.

Buvo pakviesta milicija, bet ir ji čia nieko negalėjo padaryti. Aldona buvo atskirta nuo ligonių ir paguldyta į vienutę. Ji ten buvo tiriama ir gydoma. Pagaliau po trijų savaičių buvo nutarta ją vežti į Maskvą tirti. Nuvažiavęs Kaminskas užprotestavo: - Neleisiu savo dukters iš čia išvežti, nes jūs ne tirsite, bet išvežę nužudysite - ir dukterį parsivežė namo.

Pas Kaminskus iš Klaipėdos atvažiavo Kun. Br. Burneikis. Jis su vargonininku Rimkum ten išbuvo visą naktį. Tą naktį vaiduoklis labai beldėsi į sieną. Jis mergaitę skaudžiai gnaibė ir 5 kartus ją smaugė.

Į smaugiamą mergaitę buvo baisu žiūrėti. Jai iš burnos ėjo putos, buvo matyti smaugimo žymės. Vaiduoklis ją tarpais pasmaugia, pasmaugia ir vėl atleidžia, ir tada mergaitė vėl atsigauna. Persigandę tėvai bando ją gelbėti, bet nieko negali. Kun. Burneikiui vaiduoklis du kartus patempė už plaukų. Kunigas dėl to labai išbalo.

- Braižant lovą ir gnaibant mergaitę, mes - pasakoja žmonės: - Išėmėm iš lovos čiužinį ir patiesėm jį ant grindų. Ant jo paguldėme mergaitę, o mes patys, apie 15 žmonių, apstojom aplinkui ir žiūrim - ką gi dabar vaiduoklis darįs? Ant lubų išgirstame žimgsnius. Vaiduoklis prieina lubų kampą ir kaip nuo kalno ima siena čiuožti žemyn. Mes tai girdime, o mergaitė sako:

- Aš matau juodą šešėlį!

Vaiduoklis palenda po grindimis ir iš čia pešioja čiužinį, nagais grindų apačią braižo ir mergaitę gnaibo, nors ji čia buvo apklota antklode.

Vaiduoklis nuo stalo ėmė imlioti valgomus daiktus - bulves, kiaušinius... ir ėmė juos svaidyti į krosnį, į sieną ir net kai kam į kaktą - ypač tiems, kas juokėsi. Paima nuo stalo lėkštę su sriuba, neša nematomu būdu ir sudaužo į sieną.

Vaiduoklis pradėjo traukinėti Kaminskui iš kišenės pinigus. Niekur negalėjo jų paslėpti.

Kartą pavakare Aldona išeina prie šulinio ir pamato juodais drabužiais apsirengusią seną, keistą, nepažįstamą moterį, kuri Aldonai parodo pinigus ir pasako:

- Tai tavo tėvo pinigai. Jis jų nebegaus: jie paimti už skolą. - Moteriškė, tai pasakiusi, dingo.

Sestoji dalis (paskutinioji):
Kadangi vaiduoklis siautėjo apie metus laiko, aišku, įvairiausių ir keisčiausių įvykių buvo labai daug. Būtų įdomu dar daugiau žmonių apklausinėti ir tai visa užrašyti. Tai juk neginčytini įvykiai kuriuos žmonės matė ištisus 1954 metus. Matė juos žmonės plačiausių apylinkių ir visokio luomo. Visi kaip vienas pripažįsta, kad tai labai įdomūs ir materialiai neišaiškinami reiškiniai. Čia netikėti gali tik toks žmogus, kuris yra iš anksto nusistatęs neigti visa, kas antgamtiška. Tokį reikėtų pavadinti užsispyrėliu fanatiku.

Man jau būnant Andriejeve, pas mus iš Vilniaus atvažiavo banko direktorius, kuris paprašė smulkiau papasakoti apie tuos įvykius. Kada papasakojau jis tarė:

- Būtų įdomu tai pačiam pamatyti. - Aš jam sakau:

- Paimk lengvą mašiną: tegul su jumis kartu nuvažiuoja keli aukštieji valdžios pareigūnai, keli aukštieji medicinos darbuotojai ir keli mokslininkai ir tegul vietoje ištiria. Juk tai labai retas ir įdomus reiškinys.

- Taip, taip, atsako direktorius: - Vilniuje buvo labai susirūpinta tuo reikalu. Dėl to įvykio buvo specialiai posėdžiaujama.

- Tai kodėl gi neatvažiavo ištirti? - paklausiau savo ruožtu.

- Bijo - atsakė direktorius. - Jei paaiškėtų, kad čia tikrai yra kažkas antgamtiška, tai visam materializmui būtų per kelnes.

- Tad išaiškinkite , įrodykite, kad ten nieko nėra.

- Ne! Tikriausiai reikia sakyti, kad ten kažkas yra.

Mūsų pokalbis tuo ir pasibaigė. Oficialiai tirti, deja iš Vilniaus niekas neatvažiavo. Netrukus ā€œKomjaunimo tiesojeā€¯ pasirodė feljetonas, kuris visą šį įvykį pavertė paprasta apgaule. Šią apgaulę aš ar kas kitas esą sugalvojęs norėdamas pasipelnyti ar religiniais prietarais dumti žmonių akis.

Jeigu sakoma, kad šis įvykis buvo kunigų sugalvotas, tai kodėl gi per ištisus metus nei valdžios pareigūnai, nei gydytojai negalėjo išaiškinti kaltininkų ir juos nubausti? Jeigu sakoma, kad aš tai būčiau galėjęs padaryti, tai mane reikėtų laikyti didžiu pasakų žyniu ar net naujausių laikų stebukladariu. Betgi aš toks nesu.

Baigiu pasakoti apie įvykius pas Kaminskus. Čia turiu paaiškinti, kuo tie įvykiai pasibaigė.

Ilgai trunkant toms nemalonybėms, kurios čia aprašytos, Kaminskas pasiryžo pasitaisyti. Toks neramus gyvenimas jam rodėsi toliau nebepakenčiamas. Į 1954 metų pabaigą jis pasikvietė į savo namus vienuolį Kun. Škikūną, Pievėnų kleboną. Čia kunigas, vyskupo pavestas, meldėsi, laikė Šv. Mišias, Kaminskai darė įžadus, ėjo išpažinties. Ir 1955 metų pradžioje vaiduoklis galutinai atstojo ir daugiau iki šiol niekad Kaminskų nebekamavo. Dabar Kaminskų šeima yra gera, padori, religinga ir pavyzdinga, dažnai lankanti bažnyčią ir priimanti kalėdininkus.

Baigdamas dar kartą pastebiu, kad minėtieji įvykiai yra visiškai tikri. Jie mano paties matyti ir girdėti, arba iš kitų tai mačiusių, girdėti. (Vl. Šl.)