Fizionomika, kaip mokslas apie veidus, atrastas dar didžiojo Aristotelio, sukaupė savyje visą senųjų civilizacijų tautų patirtį. Istorija rodo, kad žmonių visuomenė, žmogų supanti socialinė aplinka, nacionalinės tradicijos, valstybės institutai ir papročiai daro didžiulę įtaką žmogaus psichosomatikai ir emociniam fonui, formuodami veido architektūrą, jo individualų portretą. Nuo senų laikų buvo mėginta pagal įvairius išorinius požymius spręsti apie vidinę žmogaus būklę. Ypač populiarūs buvo žyniai ir vaistininkai, pagal veido bruožus mokėję spręsti apie žmogaus vidinę būklę ir sveikatą. Prieš penkis tūkstančius metų graikų mąstytojas Hermis Trismegistas išsakė genialią mintį: "Kas viduje, tas ir išorėje". Didžiojo graiko pasekėjai manė, kad kūnas nemeluoja, jis kaip veidrodis atspindi esamą padėtį. Dabar, plėtodami ir pratęsdami šią mintį, mes galime drąsiai teigti, kad žmogaus veidas yra tarsi savotiška signalų sistema, susidedanti iš daugybės informacinių ženklų.